Nerimtas interviu su D.Aršakianu: „Mano religija – futbolas. Ją keisti – nuodėmė“

Praėjusiais metais į Lietuvą atvykęs armėnų tautybės rusas Davidas Aršakianas nuo pat pirmų kontrolinių rungtynių aikštėje pasižymėjo įvarčiu, o už aikštės ribų – subtiliu humoro jausmu, kurį komandos draugai priėmė kuo nuolankiausiai.

Šiandien Davidas – „Trakų“ oficialios svetainės tradicinės rubrikos „Nerimtas interviu“ pašnekovas.

Davidai, šį interviu norėčiau pradėti nuo sportinio klausimo. Kaip manai, kas sunkiau: septyneriose rungtynėse iš eilės įmušti bent po vieną įvartį ar nubėgti maratoną?

Tam, kad atsakyčiau į šį klausimą, turbūt, pirmiau turėčiau sumušti tuos įvarčius. O tada jau būtų aišku, kas lengviau, o kas sunkiau (šypsosi).

Sakyk, ar turi įvarčių šventimo herojų?

Dabar nepasakysiu komandos pavadinimo, tačiau yra tokia viena Islandijoje, kur visi žaidėjai po visų įvarčių juos švenčia itin originaliai. Paieškoję „Youtube“ sistemoje, tikrai rasite.

Ką turi tokio turėti idealus futbolo teisėjas?

Jis turi mokėti teisėjauti (juokiasi).

Mėgsti lažintis? Atsimeni juokingiausias lažybas?

(šypsosi). Buvo situacija, kai su draugu susilažinome, jog jis per pusmetį numes 20 kilogramų. Aišku, nenumetė. Todėl turėjo išpildyti lažybų sąlygą, pagal kurią prekybos centre turėjo rėkti, kad yra riebi kiaulė ir skystalas. Buvo labai juokinga (šypsosi).

Davidai, Lietuvoje tu jau antri metai. Sakyk, ar krepšinis jau tapo tavo religija?

Mano religija – futbolas, o keisti religiją – nuodėmė.

Kas yra geriau: lietuviškas alus ar lietuvės merginos?

Vienodai gerai.

Spėju, kad tavo armėniškas kraujas verčia tave gaminti šašlyką. Dažnai gamini?

Žinoma. Kasdien pusryčiams (šypsosi).

Sakyk, kas „Trakuose“ geriausias bajeristas?

Tokių nėra. Visi juokauja vienodai siaubingai.

Su kokiu varžovu norėtum susikauti UEFA Europos lygoje?

Jei atvirai, tai labiausiai norėčiau susitikti finale su „Sevilla“. Pagaliau reikia kažkam iš jų atimti taurę. Kiek galima? (šypsosi).

O Lietuvoje? Kodėl „Trakai“ turi tapti Lietuvos čempionais?

Todėl, kad aš šito noriu.

Sauliaus Čirbos nuotr.