Į Uteną – toliau nuo karo

foto: Vytautas Gimžauskas, utenosutenis.lt

Buvęs Donecko „Šachtar“ dubleris, „Utenio“ naujokas ukrainietis Vladimiras Sadocha sako, kad klubas, kuriame žaidi, yra svarbiau nei miestas, kuriame gyveni.

Saugas debiutavo per rungtynes su „Klaipėdos granitu“. Tai trečias ukrainietis ir ketvirtas legionierius Utenos komandoje. Futbolininkas „Utenyje“ liks iki šio sezono pabaigos.

Jūs gimėte Lvove. Bet jūsų pirmas klubas – Donecko „Šachtar“. Kaip taip išėjo?

Gimiau aš Lvove. Ir iki 14 metų lankiau „Karpaty“ futbolo mokyklą. Per vieną vaikų pirmenybių finalą gerai pasirodžiau ir pakvietė į „Šachtar“. Tenai treniravausi septynerius metus. Esu žaidęs ir „Šachtar“ dublerių komandoje, ir antrojoje lygoje rungtyniaujančioje „Šachtar-2“ ekipoje.

O kaip atsidūrėte „Utenyje“?

Gerai pažįstu „Utenio“ sporto direktorių. Jis man ir pasiūlė. O į pirmąją „Šachtar“ komandą patekti šansų neturėjau. Ten daug legionierių, mano pozicijoje ten žaidžia vieni brazilai ir patekti į „Šachtar“ yra labai sunku.

Kodėl būtent į Lietuvą? Argi neturėjote pasiūlymų tėvynėje?

Turėjau pasiūlymų ir iš Ukrainos aukščiausiosios lygos klubų, daug pasiūlymų iš pirmosios lygos komandų. Bet mūsų šalyje situacija yra nelengva. Vyksta karas ir nėra jokio stabilumo, jokių garantijų dėl rytdienos. Todėl nutariau išbandyti jėgas užsienyje.

Kiek laiko treniruojatės su „Uteniu“?

Jau mėnesį.

Ir kokie įspūdžiai susiformavo per tą mėnesį?

Jei apie Lietuvą, tai jūsų šalis skiriasi nuo Ukrainos. Vis dėlto tai Europos Sąjungos valstybė. O jei apie „Utenį“, tai jis yra nebloga komanda. Ir, beje, nėra toks silpnas tas Lietuvos čempionatas. Aš tikrai tikėjausi, kad jis bus žemesnio lygio. Bet pamačiau trejas rungtynes ir mačiau visai neblogas komandas, besistengiančias žaisti gerą futbolą. Tai, tiesą sakant, maloniai nustebino.

Gyvenate pačioje Utenoje?

Taip. Klubo bazėje.

Ar Utena neatrodo per maža, gyvenus tokiuose didmiesčiuose, kaip Lvovas ir Doneckas?

Miestas, kuriame gyveni nėra svarbiausia. Svarbiau – komanda, kurioje žaidi.

„Utenyje“ be jūsų žaidžia dar du ukrainiečiai, kilę iš Lvovo. Gal juos pažinojote prieš atvykdamas čia?

Taip, aš Jurijų Fliaką ir Jurijų Vereščiaką žinojau nuo seno. Žaidėme kartu „Karpaty“ futbolo mokykloje. Todėl adaptacija man nėra sunki. Ukrainiečiai man padeda adaptuotis Lietuvoje. Be to komandoje daugelis moka rusiškai ir jokio kalbos barjero nėra.