I.Plūkas: „Faktas, kad dar nesame panašūs į save praėjusiais metais“

Dar praėjusiais metais, kai „Trakai“ atsisveikino su tuometiniu pagrindiniu savo vartininku Mariumi Rapaliu, futbolo visuomenėje netrūko kalbų, kad nuo to momento „Trakų“ silpniausia grandis bus vartininkas. Klubas į šias kalbas nekreipė dėmesio, suteikė galimybę Ignui Plūkui, o šis pasitikėjimą pateisina puikiu žaidimu.

Šiame sezone turbūt dar nebuvo nei vieno mačo, kuriame pagrindinis riterių vartų sargas neapgintų komandos nuo varžovų šimtaprocentės galimybės. Vakar dvikovos su Utenos „Uteniu“ pabaigoje I.Plūkas kartą vėl buvo paliktas „sušaudymui“, tačiau ir iš šios situacijos išlipo sausas, o netrukus su komanda šventė antrąją sezono pergalę.

Šį sezoną gavai naują amplua. Didelę rungtynių dalį visai neturi darbo, tačiau kaskart susidūri su situacija, kai tenka padirbėti iš peties. Kaip sugebi išlaikyti koncentraciją?

Tikrai negalima taip sakyti, kad darbo mažai. Jo užtektinai buvo per kiekvienas šio sezono rungtynes. Gal tik iš šalies atrodo, kad keletą momentų būna prie mūsų vartų, bet taip tikrai nėra. Tas pats koncentracijos išlaikymas visų rungtynių metu yra didelis darbas. Svarbiausia visada būti žaidime, padėti komandos draugams, kai to reikia.

Kartais atrodo, kad kol kas tau asmeniškai sezonas geresnis nei komandai. Sutinki su tokiu vertinimu?

Na taip, šis sezonas tikrai man asmeniškai kol kas neblogas, bet tai tik pati pradžia, todėl negalima to labai sureikšminti.

Kodėl taip ilgai komanda ieško savojo žaidimo?

Sunku pasakyti. Faktas, kad kol kas toli gražu nesame panašūs į save praėjusiais metais, todėl mes dar ieškojimų kelyje.

Apie vakarykštę pergalę Arūnas Klimavičius sakė, kad visų pirma ji žaidėjus teigiamai paveiks psichologiškai. Ar tikrai buvo atsiradęs savotiškas nepilnavertiškumo kompleksas? Ir ar tikrai tokios pergalės, kaip vakar, padeda jo atsikratyti?

Be abejo, kiekviena pergalė prideda pasitikėjimo savimi, o ši mums buvo reikalinga kaip oras. Kai nelaimi vienų rungtynių po kitų, atsiranda tikrai daug neigiamų dalykų. Tada pradedi nervintis, daug kas pradeda nesisekti ir, žodžiu, būna prasti reikalai. Duok Dieve, gal pagaliau rasime pergalių kelią.

Žiūrint iš šono, vakar komanda pirmąsyk šį sezoną mėgavosi tuo, ką daro. Kaip viskas atrodė būnant aikštėje?

Vakar tikrai jau buvo kažkas geriau šiek tiek, bet tikrai toli gražu iki gero žaidimo. Labai daug kas nesisekė, daug netikslumų, nesusikalbėjimo. Aišku, kaip jau įprasta, antras kėlinys buvo tikrai geresnis, nes supratome, kad nebeturime kur trauktis ir bet kokia kaina turime laimėti. Ačiū Dievui, viskas gerai baigėsi.

Įvardink didžiausius dar neišnaudotus komandos kozirius?

Kiekvienos komandos didžiausias koziris yra įvarčiai, o kol kas mums nelabai kaip sekasi juos pasiekti. Visi tikimės, kad tai laikina ir mūsų atakuojančiai grandžiai tuoj vartai atsiriš.

Kaip komanda gyvena šiandien: vakarykštės pergalės nuotaikomis ar žvilgsniu į būsimas rungtynes Kaune?

Šiandien dar tikrai jaučiamas pergalės skonis, tačiau jau rytoj kibsime į darbus ruoštis „Kauno Žalgiriui“. Visi žinome, kad negalime atsipalaiduoti nei trupučio, nes ten bus lygiai tokios pačios sunkios rungtynes, kaip ir visos iki šiol buvusios.