S. Thicot: apie istorinį triumfą ir pažintį su lietuviu Škotijoje

Lino Žemgulio nuotr.

„Kauno Žalgirio“ ekipoje netrukus antrą savo sezoną užbaigs vienas labiausiai patyrusių „Optibet A lygos“ futbolininkų – gynėjas iš Prancūzijos Stevenas Thicot.

Į Kauną jis atvyko prieš praėjusių metų sezoną ir jau pirmais savo metais padėjo ekipai iškovoti istorinį pasiekimą – bronzos medalius, kurie buvo pirmieji klubo istorijoje.

„Pirmasis sezonas buvo tikrai labai geras, girdėjau, kad tai buvo geriausias sezonas klubo istorijoje, o kadangi aš esu komandinis žaidėjas, tai pasiekti buvo puiku, tačiau aš esu kovotojas ir žinau, kad galėjome iškovoti ir kažką daugiau. Praradome keletą taškų, kur to daryti nereikėjo.

Kiekvieną sezoną noriu būti geresnis ir geresnis, manau, kad tai galioja ir visai komandai. Be jokio spaudimo, mums kasdien reikia galvoti apie geresnį rezultatą nei pernai ir viską pamatysime sezonui pasibaigus“, – „Optibet A lygos“ savaitės interviu rubrikoje kalbėjo patyręs prancūzas.

Savo karjerą prieš daugelį metų jis pradėjo „Clairefontaine“ akademijoje, kuri yra laikoma viena geriausių ne tik Prancūzijoje, bet ir visame pasaulyje. Šioje akademijoje augo ir brendo ir tokie žaidėjai, kaip Thierry Henry, Nicolas Anelka bei daugelis kitų.

„Nebijau pasakyti, kad turėjau progą būti treniruojamas geriausių pasaulio trenerių. Vardai žaidėjų, kuriems jie padėjo tapti žvaigždėmis, kalba patys už save, ir kai pats turi galimybę būti akademijoje, turi viską imti į save, nes jie žino, apie ką kalba, jie žino, ar būsi geras žaidėjas vien iš to, kaip priimi kamuolį, kaip atrodo tavo kūno kalba. Kai ten patenki būdamas 13-os, galvoji, kad esi geras žaidėjas, tačiau po kurio laiko supranti, kad visiškai nebuvai geras.

Supranti, kad buvai geresnis už kitus, bet nežinojai, kaip žaisti futbolą teisingai. Metai ten visiškai pakeitė mano gyvenimą, pradėjau kitaip žvelgti į mažas detales, techninius dalykus. Galiu apie tai kalbėti, bet tai suprasti galima tik ten patekus“, – atsiminimais apie karjeros startą kalbėjo S. Thicot.

Visgi profesionalo karjera Prancūzijoje jam sekėsi sunkiai, tad teko priimti sprendimą palikti šalį ir išvykti rungtyniauti svetur. Pirmąja jo karjeros stotele užsienyje tapo Edinburgo „Hibernian“ klubas Škotijoje.

„Nuo tada, kai buvau jaunas vyrukas, visada sau sakiau, kad turėsiu keliauti su futbolu ir man tai niekada nebus bėda. Atsimenu, kai buvau priimtas į akademiją, mama manęs klausė, ar man nebus liūdna, aš jai atsakiau, kad tai jai bus liūdna, o ne man, nes aš to noriu.

Tad kai palikau Prancūziją, tai buvo labiau susiję su laime, su tuo, kad atrasiu kažką naujo. Supratau, kad turėsiu save parodyti kitoje šalyje, kitame futbolo stiliuje ir jei tai pavyks padaryti – gali sakyti, kad laimėjai savo futbolo kovą. Ten pritapau labai greitai, mane komandos draugai pamilo iškart“, – pasakojo futbolininkas.

Įdomu tai, kad Škotijoje jis sutiko ir vieną lietuvį – „Hibernian“ klube jis rungtyniavo kartu su Valdu Trakiu. S. Thicot teigimu, jų santykis buvo tikrai artimas.

„Mus siejo broliškas ryšys, gyvenome tame pačiame name, jis tuo metu neturėjo mašinos, tad kasdien jį veždavau į treniruotę ir atgal, buvome labai artimi. Futbole gali būti labai artimas su kažkuo kiekvieną dieną dvejus metus paeiliui, tačiau tada keliai gali išsiskirti ir ryšys dingsta. Su Valdu mes ryšį išlaikėme. Nesakau, kad kalbame kiekvieną savaitę, tačiau bendraujame dažnai, dalinamės naujienomis apie savo šeimas. Aš neapsimetinėju, visada esu toks, koks esu. Mano santykis su Valdu leidžia man galvoti, kad futbolo pasaulyje yra žmonių, kurie galvoja taip pat, kaip aš“, – mintimis apie lietuvį dalinosi pašnekovas.

Dar vienas futbolininko karjeros pasiekimas – 2004-aisiais jis su Prancūzijos jaunimo U-17 rinktine tapo Europos čempionu, o toje rinktinėje rungtyniavo ir ne vienas dabar gerai žinomas futbolininkas – Karimas Benzema, Samiras Nasri, Hatemas Ben Arfa bei kiti.

Negana to, S. Thicot buvo tos rinktinės kapitonas.

„Nesvarbu, kiek metų praeis, atsiminimai išliks tokie patys – tikras džiaugsmas, laimė, pasididžiavimas. Turnyras vyko namuose, prieš mūsų šeimas ir draugus, esame pirma ir vienintelė U-17 Prancūzijos rinktinė, laimėjusi šį turnyrą. Nesvarbu, kas benutiktų, gali praeiti dar 20 metų, mes vis tiek būsime pirmieji, tad tai yra kažkas, kuo aš galiu didžiuotis visą likusį gyvenimą ir tuo, ką mes pasiekėme.

Ryšys buvo neįtikėtinas, su Hatemu Ben Arfa kartu žaidėme nuo tada, kai mums buvo 13, mes esame to paties amžiaus, bet jis į akademiją pateko metais anksčiau dėl savo talento, tad kartu žaidėme gal šešerius metus. Su Karimu Benzema, Samiru Nasri ir Jeremy Menezu kartu žaidėme ketverius metus ir jautėmės puikiai, nebuvo svarbu, kad buvome iš skirtingų miestų.

Pastaruoju metu teko bendrauti su Karimu, Samiru ar Jeremy, su Hatemu – kiek seniau, tačiau futbole pažįstu tiek daug žmonių, kad kartais ne su jais visais privalau pabendrauti asmeniškai, o labiau per kitus žmones galiu sužinoti, kaip sekasi vienam ar kitam žaidėjui“, – sakė S. Thicot.

Išsamiame pokalbyje S. Thicot plačiau papasakojo apie įsimintiną savo karjeros etapą Škotijoje, bendravimą su Kauno ekipos treneriu Roku Garastu, rungtyniavimą įvairiausiuose pasaulio kampeliuose bei jaunimui perduodamą patirtį.